2019-09-21, šeštadienis, 09:43.     Šiandien Šakiuose saulė teka 07:02, leidžiasi 19:19, dienos ilgumas 12:16.

Atviras ministro L. Kukuraičio laiškas dėl atstumtų vaikų ir neįgaliųjų: turime grąžinti dešimtmečių skolą

2019-08-12, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Atviras ministro L. Kukuraičio laiškas dėl atstumtų vaikų ir neįgaliųjų: turime grąžinti dešimtmečių skolą

Žiežmarių ir Biržų istorijos – ne pirmos ir ne paskutinės kelyje, kurį mes techniškai vadiname deinstitucionalizacija, o vaikai ir neįgalieji, kuriuos šis virsmas paliečia tiesiogiai, – apsigyvenimu savo namuose.

 

Ištisus dešimtmečius, kartu su sovietinės tobulos visuomenės paieškos banga, labiausiai jau kartą gyvenimo nuskriaustus mūsų visuomenės narius – tėvų netekusius vaikus ir neįgaliuosius – mes patys baudėme antrą kartą: apgyvendinome toli nuo savęs, didelėse institucijose, kartais tobulose atskirties sistemose. Jos būdavo įkurtos keliolika kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės, su visomis būtinomis paslaugomis vietoje, vidine parduotuve, baseinais, kino salėmis, netgi butais darbuotojams. Taip darėme viską, kad tėvų globos netekę vaikai ir neįgalieji nebūtų tarp mūsų.

 

Užauginome kelias kartas jau dabartinių suaugusių, kurie nematė žmonių su negalia, nesusidūrė su tėvų netekusiais vaikais. Kažkur atskirtyje mes užauginome ištisas kartas „institucinių žmonių“ - jeigu kai kurie neįgalieji toje pačioje įstaigoje pragyvendavo visą gyvenimą, tai beglobiai vaikai jas keisdavo – po globos namų patekdavo į kalėjimus, neįgaliųjų pensionatus ar kitur, kur institucijos ir toliau prisiimdavo visą atsakomybę už asmens gyvenimą.

 

Mano vertinimu, mes esame išskaidyta, netgi apiplėšta visuomenė. Aš buvau apiplėštas, augęs darželyje ir klasėse, kuriose nebuvo neįgalių vaikų ar globos namų auklėtinių, nes tuo metu, kai vyko pagrindinė mano socializacija, nebuvau išmokytas esminių solidarios visuomenės įgūdžių – priimti ir sugyventi kartu su kitokią patirtį turinčiais žmonėmis. To mokiausi jau vėliau, įstojęs į socialinio darbo studijas, per daugybę individualių susitikimų, išgyvenęs ne vieną kultūrinį šoką, tačiau ilgalaikėje patirtyje labai aiškiai suvokęs, kiek aš, kaip žmogus, ir mes, kaip visuomenė, esame praradę dėl tokių mūsų visuomenės istorijos vingių. Prieš akis matau savo parapiją, kurioje jau kelis dešimtmečius aktyviai dalyvaujantys žmonės su proto negalia bei jų šeimos iš esmės pakeitė visos bendruomenės atvirumą vienas kitam ir kitokio priėmimą.

 

Nebuvo šitai bendruomenei sunku priimti ir pabėgėlių šeimą iš Irako, ir gatvės jaunimą, anonimų grupes ar turėti keletą vaikų dienos centrų. Deja, Lietuvoje tai daugiau išimtis negu taisyklė.

 

Tačiau kokia žala padaryta tiems tūkstančiams vaikų ir žmonių su negalia, kuriuos mes, kitą kartą net nežinodami, išstūmėme iš visuomenės? Ką mes padarėme su jų teisėmis, orumu, pagarba jiems, individualumu, savarankiškumu, kaimynyste ir elementariausiais norais, troškimais? Daugelis jų gali tai įvertinti tik palygindami su jau sukurta nauja patirtimi naujuose namuose. „Niekada negrįšiu į instituciją. Neįsivaizdavau, kaip ten galėjau gyventi“ – kalbėjo žmogus, turintis proto negalią naujuose namuose. „Čia mano namai, lik miegoti, turime svečių kambarį...“. „O kas buvo ten?“ „Ten buvo vaiknamis“. Dar kituose naujai įkurtuose namuose sutikau moterį, kuri visą gyvenimą institucijoje nekalbėjusi, persikrausčius į grupinius gyvenimo namus, prakalbo.

 

Iki šiol mes turime per 6000 neįgaliųjų, gyvenančių tokiose įstaigose, bei per 2000 vaikų. Ir tai nėra jokia praeitis, nes patekti į tokius namus, bent jau neįgaliesiems, egzistuoja eilės.

 

Kas čia šiuo metu vyksta?

 

Institucinė globos namų pertvarka, pradėta 2014 metais, per pastaruosius kelerius metus perėjo į gyvendinimo etapą. Vaikai ir neįgalieji, iš globos institucijų pradėjo keltis į bendruomeninius namus, tokius, kaip kiekvieno iš mūsų. Nors tam skirtos Europos Sąjungos struktūrinių projektų lėšos, pirmosios kelios dešimtys namų pabiro visoje Lietuvoje iš vidinių institucijų bei savivaldybių resursų. Kai kurios savivaldybės jau nebeturi institucinių vaikų globos namų, vaikai persikėlė į bendruomeninius namus, ir drąsiai kuria tokius neįgaliesiems. Aš pats labai skatinu šį deinstitucionalizacijos procesą, nes jis nedovanotinai buvo uždelstas per visus tris nepriklausomybės dešimtmečius. Pats, kai reikia, įtikinėju bei spartinu merus, institucijų vadovus, darbuotojus, neįgaliųjų artimuosius, vietos bendruomenes. Vaikus iš institucijų perkelti planuojame iki 2020 metų pabaigos, o neįgaliuosius iki 2030 metų, tačiau perkėlimo procesas turi vykti nuolat, nes kitaip niekada nepasieksime užsibrėžtų tikslų. Šiuo metu visos savivaldybės planuoja, kaip geriausiai panaudoti Europos Sąjungos šiame finansavimo periode skiriamas lėšas deinstitucionalizacijai įgyvendinti, dėl to ir kyla įtampų banga skirtingose Lietuvos vietose.

 

Jau šimtai vaikų ir neįgaliųjų gyvena naujuose namuose, tad galima daryti tam tikrus apibendrinimus apie tokių pokyčių dinamiką bendruomenėje. Pirmiausia nerimas paprastai kyla pertvarkomos institucijos vadovybėje, kuri greitai persikelia į darbuotojų gretas. Pirmieji pokalbiai vyksta būtent su jais. Neretai net patys darbuotojai netiki, kad jų globojami neįgalieji gali gyventi bendruomeniniuose namuose kur kas savarankiškiau nei anksčiau. Įspūdinga matyti pačius darbuotojus, po keleto mėnesių darbo naujuose namuose iš esmės pakeitusius nuomonę apie žmones, kuriuos, atrodo, pažinojo nuo mažumės. Antrasis etapas yra savivalda, jos administracija su kuria taip pat reikia praleisti daug laiko, kad drįstų žengti pirmus žingsnius jų žmonių grąžinimui į bendruomenę. Tada ateina laikas bendruomenei, kurios teritorijoje planuojamas pirkti ar jau nuperkamas namas. Daugiau mažiau visose bendruomenėse kyla nerimas, tačiau kai kuriose pasireiškia labiau. Tokiose situacijose stengiamės būti ir mes, nes visiškai suvokiame, kad besipriešinanti bendruomenė negali sukurti palankios aplinkos perkeliamų neįgaliųjų ar vaikų integracijai. Kai įsikelia vaikai ar neįgalieji, paprastai labai greitai bendruomenė susidraugauja su namo gyventojais, pradeda jais rūpintis, padėti buityje, vaišina pyragais, vaisiais, domisi, kaip gyvenasi. Viena bendruomenė, kuri taip pat intensyviai priešinosi sukeldama vietos žiniasklaidą, vietos valdžią bei įtraukdama Seimo narius, jau pirmaisiais neįgalių naujakurių metais, juos pripažino draugiškiausiu gatvės namu.

 

Kodėl visos grandys vienaip ar kitaip priešinasi? Nes nepažinu, o kas nepažinu, tas kelia baimę. Baimė iracionali, kol su ja nesusiduri, argumentai mažai padeda, dėl to įtikinėjimas ar viešas teisimas nėra pats tinkamiausias būdas. Kas veikia, tai tikslūs atsakymai į keliamus nerimo pilnus klausimus, o labiausiai – jau veikiančių tokių namų pamatymas. Ne kartą su itin įsitempusiais bendruomenių atstovais esame aplankę kitus, jau veikiančių namų gyventojus, kas susilpnindavo nerimą iš esmės. Susitikimas ir vienas kito pažinimas kuria tiltus visuomenėje ir tuo kiekvieną kartą įsitikiname šiame nelengvame, bet tokiame būtiname mūsų visuomenės virsme.

 

Apibendrinant reikia pasakyti, kad nors mes akivaizdžiai matome, kad vyksta itin įspūdingi iš institucijų į mūsų gretas sugrįžtančių vaikų ir neįgaliųjų bei bendruomenių pokyčiai, šiems pokyčiams vis tiek reikia žemės, pastato (buto) ir bendruomenės, kurioje jaustumeisi lygiu. Dėl jų turime susitarti ir tokiais būti tiems, kuriems turime dešimtmečius trunkančią oraus gyvenimo skolą.

 

O kas toliau?

 

Keletas paskutinių užtvirtinimų:

 

Pirma, bet koks gyventojų pasipriešinimas neįgaliųjų ar vaikų bendruomeninių globos namų kūrimui negali būti vertinamas kaip kliūtis tokių namų atsiradimui suplanuotoje vietoje. Gyventojus būtina informuoti, privalu su jais diskutuoti, tačiau tėvų globos netekę vaikai ir neįgalieji negali tapti baimės įkaitais. Šiais konkrečiais atvejais kartu su merais tikrai surasime sprendimus, kad planuojami namai atsirastų. Viceministrė jau ketvirtadienį nuvažiuos į Žiežmarius susitikti su bendruomene, kartu su atsakingaisiais suteiks visus atsakymus į rūpimus klausimus bei aptars visas įtampos mažinimo galimybes.

 

Antra, atstūmimas kuria priešiškumo jausmą, o tiltai tarp žmonių statomi bendraujant. Jeigu tėvų globos netekę vaikai ar neįgalieji jaus priešiškumą šiose bendruomenėse, jie ir patys nerodys ypač didelės šilumos, veikiau jaus baimę. Ir priešingai, svetingai priimti jie stengsis išsaugoti draugystę. Lietuviai netgi turi patarlę: „Kaip šauksi, taip atsilieps“. Todėl noriu paskatinti Žiežmarių, Biržų bei visų bendruomenių gyventojus, besipriešinančius vaikų ar neįgaliųjų globos namų įkurdinimui savo kaimynystėje, pirmiau statyti tiltus nei bijoti nežinomų dalykų. Šie vaikai ar negalią turintys žmonės keliasi į naują gyvenimo etapą – gyvenimą tarp mūsų, jie taip pat kupini nerimo ir nesaugumo. Tad, būdami šeimininkai, priimkime svetingai.

 

Tą patį noriu pasakyti ir socialinių tinklų aktyvistams bei viešą diskusiją skatinantiems – neskubėkime smerkti nė vienų. Kietas vertinamasis atspalvis neišmokys mūsų būti solidariais, kai niekada net sąlygų tam neturėjome, bet įskaudins, supriešins, dar labiau paaštrins atskirtį, kurios turime tiek daug.

 

Trečia, esame kur kas labiau susiję, negu įsivaizduojame. Gyvename visuomenėje, kur mūsų situacija keičiasi labai greitai. Nė vienas mūsų nesame apsaugotas nuo nelaimių, negalios ar ligų. Linkiu visiems likti sveikiems ir sėkmingiems, tačiau tėvų globos gali netekti bet kuris vaikas, jei jo tėvai netikėtai žūva avarijoje. Psichikos liga gali paliesti kiekvieną iš mūsų, nepaisant statuso, turto ar intelekto, o proto negalia gali tapti mūsų šeimos dalimi visai netikėtai. Man kyla klausimas: kokios aplinkinių reakcijos tikėtųsi vaikus ir neįgaliuosius atstūmę Žiežmarių, Biržų ar kiti gyventojai, jei juos paliestų negalia, liga ar nelaimė? Ar jie norėtų būti patys įkurdinti kur nors toliau nuo žmonių akių? Ar norėtų būti laikomi „nenormaliais“, ar norėtų jausti išankstinį nepasitikėjimą, kad pridarys ką nors blogo? Ar norėtų, kad taip būtų kalbama apie jų vaikus, jei neduok Dieve, patiems tėvams nutiktų nelaimė? Esu tikras, kad toks požiūris būtų nepakeliamas. Deja, nemažai žmonių tarp mūsų kasdien patiria tokį požiūrį.

 

Galiausiai, norėčiau padėkoti tiems daugeliui žmonių, kurie pademonstravo draugišką požiūrį į vaikus be tėvų globos ar neįgaliuosius. Yra daug žmonių, kurie patys siūlo savo kaimynystę, bendruomenių, kurios priima į savo tarpą, veiklas, šventes. Esu tikras, kad jūsų pavyzdžio vedami ateityje tokia visuomene mes būsime visi.


 

 
 

Contact form

Šios dienos vardadieniai